Legendų keliu į bičių namus

Žygiuok per pačias gražiausias Aukštaitijos Nacionalinio parko vietas iki Bitininkystės muziejaus ir parvažiuok atgal į Asalnų stovyklavietę patogiu autobusiuku.

Ši kelionė prasidės nuo Puziniškio kaimo lankymo, įsikūrusio pusiasalyje. Jo krantus skalauja ežerai, o nuo kalvotų viršūnių atsiveria neapsakomo grožio vaizdai. Čia taip pat auga senolis ąžuolas, kuriam virš 400 metų, tad galėsime pasisemti jo išminties, kuria jis noriai dalijasi. Kiek paėję nuo Puziniškio kaimo į mišką, rasime telkšantį ežeriuką pavadinimu Velniūkštis. O jo pavadinimas toks ne šiaip sau – vietiniai gyventojai pasakoja: „vieną liepos dienos vakarą senelis Anupras, grįždamas iš Ginučių, jau iš tolo išgirdo triukšmą Velniūkščio ežero pusėje, o kai jis priėjo arčiau, nesimatė nei jokių figūrų, nesigirdėjo nei jokių žodžių, o vien tik vandens paviršiuje garsus pliuškenimas, šūkavimas, klyksmai, klaikūs nusikvatojimai, kažkokie vaitojimai, spiegimai. Senelis parėjęs namo, apie tai kitiems pasakė. Jaunesnieji tuoj pat išskubėjo pasiklausyti ir pasižiūrėti, kas tame ežerioke vyksta. Jie ten išbuvo apie valandą ir, prisiklausę visokiausių garsų, sugrįžę pasakojo kitiems. Visi buvo vienos nuomonės, kad ten vyko dvasių maudymasis.“ 

Toliau patrauksime į dar vieną, legendomis apipintą, Ladakalnio kalvą. Daug kas ją vadina Ledakalniu. Mes papasakosime iš kur kilo toks neįprastas kalvos pavadinimas. Ši šventvietė yra tarsi nacionalinio parko centrinė ašis. Nuo jos atsiveria nepaprasto grožio panorama ir matosi net 6 skirtingi ežerai. Žygiavimo maršrutas driekiasi per Šiliniškio kalvagūbrį (viename gale Ladakalnis, kitame Ginučių piliakalnio kompleksas), dar kitaip vadinamą miegančio drakono nugara. Palikę šį drakoną miegoti, lipsime į Šiliniškių apžvalgos bokštą, kur pakilsime virš medžių viršūnių. Nuotykius tęsime toliau lankydami seniausią parko kaimą – Stripeikius. Ši vietovė pirmąsyk paminėta Livonijos kronikose dar 1357m. Bitininkystės muziejus čia atsirado neatsitiktinai –  duoklę Vilniaus vyskupui priklausančiam Labanoro dvarui kaimas mokėjo medumi ir vašku, taigi tai buvo vienas iš svarbių pragyvenimo šaltinių. Įsikūręs buvusioje sodybvietėje, muziejus sulieja senąjį ir naująjį pasaulius: aviliuose dūzgia bitės, o senuose sodybos pastatuose veikia interaktyvios ekspozicijos ir parodos. Čia veiklos tikrai suras bet kokio amžiaus lankytojai. Teritorija dvelkia ramybe, tad grįšite pailsėję ir prisipildę savo dvasinius indus. 

Po muziejaus lankymo, autobusiuku grįšime į Asalnų stovyklavietę. Pakeliui, esant poreikiui, galėsime sustoti nusimaudyti po Ginučių vandens kriokliais.

Žygiavimo atstumas: ~15 km.

Siųskite užklausą užsakymui